Sumautos vertybės

Pristatome ištrauką iš bestselerio „Subtilus menas nekrušti sau (ir kitiems proto“ (angl.
„The Subtle Art of Not Giving a F–k: A Counterintuitive Approach to Living a Good Life“. Knygos
parduota pasaulyje jau daugiau nei du milijonai

Yra begalė paplitusių vertybių, žmonėms pridarančių baisių problemų, kurias vargu ar galima
išspręsti. Taigi greitai peržvelkime kai kurias iš jų.
1. Malonumas – puikus dalykas, tačiau jei jį pasirinksi kaip svarbiausią vertybę, tai bus siaubinga
vertybė. Paklausk bet kurio narkomano, kuo jam baigėsi šis malonumų troškimas. Paklausk
svetimautojos, praradusios šeimą ir vaikus, ar malonumas galiausiai padarė ją laimingą. Paklausk
vyro, taip kimšusio maistą, kad vos nenusibaigė, ar malonumai padėjo jam išspręsti problemas.
Malonumas yra netikras dievas. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie visą savo energiją iššvaisto
vaikydamiesi paviršutiniškų malonumų, tampa nervingesni, dažniau būna emociškai nestabilūs ir
linkę į depresiją. Malonumas yra pati paviršutiniškiausia pasitenkinimo forma, todėl lengviausiai
gaunama ir prarandama. Nepaisant to, malonumai mums nuolat peršami. Mes nuolat įkyriai apie
juos galvojame. Jų ieškome norėdami užsimiršti. Tačiau vien malonumo, nors jis ir būtinas (tam
tikromis dozėmis), nepakanka.
Malonumas – ne laimės priežastis, o rezultatas. Jei tinkamai pasirinksi kitus dalykus (vertybes ir
kriterijus), malonumą patirsi savaime.
2. Materialinė sėkmė. Daugybė žmonių savo savivertę matuoja pagal tai, kiek uždirba pinigų, kokią
mašiną vairuoja, arba pagal tai, ar pievelė prie namo žalesnė nei kaimynų. Tyrimai rodo, kad
patenkinus pirminius poreikius (maisto, būsto ir t. t.), greitai nelieka sąsajų tarp laimės ir
žemiškosios sėkmės. Jei badauji ir gyveni gatvėje vidury Indijos, papildomas tūkstantis dolerių per
metus turėtų itin didelės įtakos tavo
laimės pojūčiui. Tačiau jei esi viduriniosios klasės atstovas išsivysčiusioje šalyje, papildomas
tūkstantis dolerių per metus nieko smarkiai nepakeis – tai reikš, kad žudysies dirbdamas
viršvalandžius ir aukodamas savaitgalius praktiškai dėl nieko. Kita problema pervertinant
materialinę sėkmę – pavojus suteikti jai prioritetą tokių vertybių kaip atvirumas, draugiškumas ir
gailestingumas sąskaita. Kai žmonės vertina ne savo elgesį, bet statuso simbolius, kuriuos
sugebėjo įgyti, jie ne tik lėkšti, bet ko gero ir šikniai.
3. Noras visada būti teisiam. Mūsų smegenys nėra tobulas mechanizmas. Mes nuolat darome
neteisingas prielaidas, nepajėgiame įvertinti tikimybių, nepamename faktų, būname šališki ir
priimame emocijomis paremtus sprendimus. Mes, žmonės, nuolat darome klaidas, tad jei tavo
sėkmingo gyvenimo kriterijus – būti teisiam, vargas tau bandant racionalizuoti visą šitą mėšlą.
Tiesa ta, kad žmonės, kurių savivertės pagrindas – siekis būti visada teisiam, praranda galimybę
mokytis iš savo klaidų. Jie nesugeba pažvelgti kitu kampu ir suprasti kitų. Jie atsiriboja nuo naujos
ir svarbios informacijos. Kur kas naudingiau manyti, kad esi neišmanėlis ir daug ko nesupranti. Tai
leidžia neįsikibti į prietarus ir neteisingus įsitikinimus, skatina nuolat mokytis ir augti.
4. Siekis būti pozityviam. Yra tokių, kurie savo gyvenimą vertina pagal gebėjimą išlikti pozityviam,
na, kone visada. Praradai darbą? Puiku! Tai nauja galimybė atskleisti savo pomėgius. Vyras buvo
neištikimas su tavo seserimi? Na, bent jau sužinojai, ką iš tiesų reiški šalia esantiems žmonėms.
Vaikas miršta nuo stemplės vėžio? Bent jau nebeteks mokėti už jo mokslus! Nors apie gebėjimą
„žiūrėti į šviesiąją gyvenimo pusę“ yra
ką pasakyti, tiesa ta, kad gyvenimas kartais būna sumautas ir
sveikiausias dalykas, kurį gali padaryti – tai pripažinti. Nepripažįstant neigiamų emocijų atsiranda
gilesnės ir dar ilgiau trunkančios neigiamos emocijos ir emociniai sutrikimai. Nuolatinis
pozityvumas – tai neigimo forma, o ne gebėjimas spręsti problemas, kuris, jei rinksies tinkamas
vertybes ir kriterijus, turėtų suteikti jėgų ir motyvuoti. Iš tiesų viskas paprasta – gali nepasisekti, gali
nuliūdinti žmonės, gali įvykti nelaimė. Dėl to pasijuntame sumautai. Ir tai nėra blogai. Negatyvios
emocijos – būtina emocinės sveikatos dalis. Neigdami šiuos dalykus, veikiau giliname problemas,
o ne jas sprendžiame.

Būdai susidoroti su neigiamomis emocijoms: 1) išreikšti jas socialiai priimtina forma ir sveikai; ir 2)
išreikšti jas laikantis savų vertybių. Pateiksiu paprastą pavyzdį. Mano vertybė – taikingumas,
vertinamas tokiais veiksmais kaip atsisakymas su kuo nors muštis; todėl kai supykstu, pyktį
išreiškiu, tačiau lieku savimi ir priešininkui netrenkiu į veidą. Žinau, tai radikalu. Tačiau pyktis nėra
problema. Pyktis yra natūralus. Jis – gyvenimo dalis. Galima ginčytis, kad pyktis daugybėje
situacijų yra sveikas dalykas. (Atmink, emocijos tėra reakcija.) Matai, tikroji problema – veidų
daužymas, o ne pyktis. Pyktis tėra varančioji jėga, veikianti mano kumštį, skriejantį
link tavo veido. Nekaltink varančiosios jėgos. Kaltink mano kumštį (arba savo veidą).
Kai save verčiame nuolat likti pozityvius, neigiame egzistuojant gyvenimo problemas. O neigdami
savo problemas, prarandame progą jas išspręsti ir susikurti laimę. Problemos
įprasmina mūsų gyvenimą, todėl jų vengti – tai gyventi beprasmį gyvenimą (net jei manai, kad jis
malonus). Vertinant iš ilgalaikės perspektyvos, įveiktas maratonas mums
suteikia daugiau laimės nei suvalgytas šokoladinis pyragas. Augindami vaiką patiriame daugiau
laimės, nei laimėję vaizdo žaidimą. Su draugais įkurdami nedidelę įmonę ir bandydami sudurti galą
su galu jaučiamės laimingesni, nei įsigiję naują kompiuterį.
Ėmęsi panašios veiklos, patirsite stresą, sunkumų, o dažnai ir nemalonumų. Taip pat teks susidurti
su viena problema po kitos. Tačiau drauge tai bus pačios prasmingiausios akimirkos ir smagiausia
veikla. Bus skausmo, vargo, net pykčio ir nevilties, tačiau
pasiekę tikslą pažvelgiame atgal ir paslaptingu žvilgsniu apie tai pasakojame anūkams.
Kartą Froidas yra pasakęs: „Kai vieną dieną žvelgsite atgal, sunkūs metai pasirodys patys
gražiausi.“ Būtent todėl tokios vertybės kaip malonumas, materialinė sėkmė,
noras visada būti teisiam ar pozityviam – prastas žmogaus gyvenimo idealas. Kai kurios
puikiausios mūsų gyvenimo akimirkos nei malonios, nei sėkmingos, nei žinomos, nei pozityvios.
Esmė – pasirinkti tinkamas vertybes ir jų vertinimo kriterijus, o malonumas ir sėkmė bus natūralus
rezultatas, tačiau savaime tebus tuščias trumpalaikis pakilimas.
Apie geras ir blogas vertybes
Geros vertybės: 1) pagrįstos realybe; 2) socialiai naudingos; 3)
tiesioginės ir kontroliuojamos.
Blogos vertybės: 1) pagrįstos prietarais; 2) socialiai žalingos;
3) netiesioginės ir nekontroliuojamos.
Sąžiningumas yra gera vertybė, nes ją gali visiškai kontroliuoti, ji atspindi realybę ir naudinga
kitiems (net jei kartais būna
nemalonu). Kita vertus, populiarumas – bloga vertybė. Jei pasirinksi šią vertybę ir tavo kriterijus
bus būti pačiu populiariausiu vaikinu (mergina) šokių aikštelėje, daugumos dalykų negalėsi
kontroliuoti: nežinai, kas dar bus renginyje ir pusės tų žmonių, ko gero, net nepažinsi. Antra, ši
vertybė ir jos vertinimo kriterijus nėra paremtas realybe: tu gali jaustis populiarus arba
nepopuliarus, kai iš tiesų neturi žalio supratimo, ką apie tave galvoja kiti. (Pastaba: paprastai
žmonės, kurie jaudinasi dėl to, ką apie juos pagalvos kiti, iš tiesų bijo, kad visas mėšlas, kuris
sukasi jų galvoje,
bus drėbtas jiems patiems į akis.) Keli gerų vertybių pavyzdžiai: atvirumas, žingeidumas,
jautrumas, gebėjimas apsiginti ir apginti kitus, savigarba, dosnumas,
kuklumas, kūrybingumas.
Keli blogų ir nesveikų vertybių pavyzdžiai: dominavimas manipuliuojant ir smurtaujant, dulkinimasis
su bet kuo, siekis nuolat jaustis gerai ar būti dėmesio centre, vienatvės vengimas, siekis būti visų
mėgstamam, noras įgyti turto tik dėl turto, smulkių gyvūnų
aukojimas pagonių dievams.
Pamatysi, kad geros ir sveikos vertybės yra vidinės. Tokios kaip kūrybingumas ir kuklumas, kurias
gali pasiekti jau dabar. Kad tai pajustum, tereikia nukreipti protą tinkama linkme. Šios vertybės yra
svarbios ir kontroliuojamos. Jos leidžia tau pasaulį
matyti tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokio norėtum. Blogų vertybių pagrindas dažniausiai būna
išoriniai įvykiai – skraidymas privačiu lėktuvu, nuolatinis savo teisumo akcentavimas, namo
Bahamose įsigijimas, kanolių valgymas pamaloninant

trims striptizo šokėjoms. Blogų vertybių, nors jos kartais ir būna linksmos bei malonios, mes
nekontroliuojame ir norint jas pasiekti dažnai prireikia socialiai žalingų ar prietarais grįstų
priemonių.
Vertybės – tai prioritetų pasirinkimas. Visi norėtų puikaus kanolio arba namo Bahamose. Esmė –
mūsų prioritetai. Kurios vertybės bus svarbesnės už visa kita? Būtent todėl nuo to labiau nei nuo
bet ko kito priklauso, kaip priimsi sprendimus. Hiro Onodos pagrindinė vertybė buvo visiškas
lojalumas ir tarnystė Japonijos imperijai. Ši vertybė (jei kartais nesupratai iš to, ką perskaitei apie jį)
dvokė labiau nei sugedęs sušio suktinukas. Ji pridarė išties sumautų problemų Hirui – konkrečiau,
dėl jos jis įstrigo nuošalioje saloje, kurioje praleido trisdešimt metų, misdamas vabzdžiais ir
kirmėlėmis. O, jis taip pat buvo įsitikinęs galintis žudyti nekaltus civilius. Taigi, nepaisant fakto, kad
pats Hiras manė gyvenęs sėkmingai, taip pat to, kad jis laikėsi savo kriterijų, ko gero visi sutiksime,
kad jo gyvenimas tikrai buvo sumautas – niekas nenorėtų nei keistis su juo vietomis, nei pagirti už
jo veiksmus.
Deivas Masteinas pelnė šlovę ir garbę, bet vis tiek jautėsi esąs nevykėlis. Taip yra dėl to, kad jis
pasirinko prastą vertybę ir lygino savo sėkmę su kitų. Dėl šios vertybės jis susidūrė su tokiomis
siaubingomis problemomis kaip: „Man reikia parduoti dar 150 milijonų įrašų; tada viskas bus gerai“;
„Per kitą turą turiu koncertuoti tik stadionuose.“ Tai buvo problemos, kurias, jo nuomone, reikėjo
išspręsti norint būti laimingam. Nieko keisto, kad jis nesijautė laimingas. Pitas Bestas, priešingai,
viską apvertė aukštyn kojomis. Nepaisydamas depresijos ir nuoskaudos, patirtos po to, kai buvo
bitlų išmestas, bėgant metams jis išmoko iš naujo pasirinkti tai, kas jam svarbu ir sugebėjo įvertinti
savo gyvenimą kitoje šviesoje. Dėl to Bestas tapo laimingu ir sveiku senjoru, besidžiaugiančiu
lengvu gyvenimu ir nuostabia šeima – dalykais (kaip ironiška), kurių keturiems bitlams nepavyko
pasiekti. Kai mūsų vertybės prastos (kai pasirenkame prastus standartus, kuriuos taikome sau ir
kitiems), mes iš esmės triznojame dėl nereikšmingų dalykų, kurie iš tiesų apkartina gyvenimą.
Tačiau
kai pasirenkame geresnes vertybes, galime rūpintis geresniais dalykais, kurie yra svarbūs,
užtikrina gerovę ir be kita ko leidžia patirti laimę, malonumą ir sėkmę.
Tai yra, trumpai tariant, tobulinimosi esmė – geresnių vertybių ir dalykų, dėl kurių verta aukotis,
pasirinkimas. Nes kai aukojiesi dėl geresnių dalykų, susiduri su geresnėmis problemomis. O kai
tavo problemos geresnės, ir gyvenimas geresnis. Likusi knygos dalis skirta penkioms
prieštaringoms vertybėms, kurios, mano nuomone, yra pačios naudingiausios vertybės, kokias tik
galima pasirinkti. Visų jų pagrindas – „atvirkštinis dėsnis“, apie kurį jau kalbėjome, ir visos jos yra
„neigiamos“. Visos jos reikalauja stoti į akistatą su gilesnėmis problemomis, o ne jų vengti ieškant
trumpalaikių pakilimų. Šios penkios vertybės tiek neįprastos, tiek nemalonios. Tačiau, mano
nuomone, jos
pakeičia gyvenimą. Pirmoji, kurią aparsime kitame skyriuje, yra radikali atsakingumo forma: siekis
prisiimti atsakomybę už viską, kas nutinka gyvenime, nepriklausomai nuo to, kieno tai būtų kaltė.
Antroji – abejonė (siekis pripažinti savo nežinojimą ir nuolat abejoti dėl savo įsitikinimų). Dar viena
vertybė – nesėkmė (noras rasti savo trūkumus ir klaidas, kad galėtum jas ištaisyti). Ketvirtoji –
atstūmimas (gebėjimas sakyti ir išgirsti „ne“, taip aiškiai atsirenkant, ką gyvenime priimti, o ko –
ne). Penktoji vertybė – savojo mirtingumo suvokimas (tai esminė vertybė, gebėjimas visiškai
susikoncentruoti į savo mirtį; ko gero, tai yra vienintelis dalykas, padedantis nuolat tinkamai įvertinti
savo vertybes).