Dienos ritualai. Kaip dirba menininkai

Aprašymas

“Dienos ritualai” knygoje romanistai, poetai, dramaturgai, filosofai, mokslininkai ir matematikai pasakoja, kaip įveikia daugumą kliūčių, kad galėtų dirbti kaip tinkami – keldamiesi anksti ar ilgai vakarodami; mėgaudamiesi spurgomis ar vonia, be saiko gerdami kavą ar ilgai vaikštinėdami.

Thomasas Wolfe’as rašė stovėdamas virtuvėje, Jeanas-Paulas Sartre’as rydavo koridaną, Descartesas mėgo gulinėti lovoje, Anthony Trollope’as kiekvieną rytą prieš eidamas į darbą užsibrėždavo parašyti tris tūkstančius žodžių (250 žodžių kas penkiolika minučių per tris valandas).

Puikiai parengti, kupini išsamių detalių ir anekdotų 161 įžymaus žmogaus dienos ritualai įkvėps kiekvieną.

***

Įžanga

Pusantrų metų kone kasdien keldavausi pusę šešių, išsivalydavau dantis, pasidarydavau puodelį kavos ir sėsdavau rašyti apie tai, kaip talentingiausi pastarųjų keturių šimtmečių menininkai įgyvendindavo vis tas pačias užduotis – tiksliau, kaip kasdien stengdavosi kuo geriau išnaudoti savo laiką, kaip susidarydavo dienotvarkę, kad išliktų kūrybingi ir produktyvūs. Išsamiai rašydamas apie tikrai žemišką šių kūrėjų kasdienybę – kada jie miegodavo ir valgydavo, dirbdavo ir sielodavosi – norėjau jų asmenybes ir profesinę veiklą parodyti kitu kampu ir pavaizduoti įdomias menininkų, įpratusių prie rutinos, miniatiūras. „Pasakyk, ką žmogus valgo, ir aš pasakysiu, kas jis“, – kartą yra pasakęs prancūzų kulinarijos guru J. A. Brillat-Savarinas. O aš paprašyčiau papasakoti, kuriuo metu žmogus valgo ir ar po to eina pogulio.

Šis aspektas knygoje apžvelgiamas paviršutiniškai. Joje rašoma apie kūrybinės veiklos aplinkybes, o ne apie patį rezultatą, nagrinėjama veikla, o ne jos prasmė. Tačiau ši knyga neišvengiamai ir asmeniška. (Johno Cheeverio nuomone, net verslo laiško neįmanoma parašyti neatskleidus kokių nors asmeninių detalių. Argi ne tiesa?) Knygoje nagrinėjamos pagrindinės problemos yra tokios pačios, su kuriomis susiduriu gyvenime: kaip kurti prasmingus darbus ir tuo pat metu užsidirbti pragyvenimui? Ar projektui geriau skirti visą savo laiką, ar suskaidyti į nedideles dalis kasdien? Ar būtina atsisakyti tokių dalykų kaip miegas, uždarbis, namų tvarkymas, kai atrodo, kad nebelieka pakankamai laiko viskam, ką nori padaryti? O gal galima išmokti susikoncentruoti ir daugiau nuveikti per trumpesnį laiką (kaip tėtis man vis primena – „dirbk išradingiau, ne sunkiau“)? Apskritai – ar patogumas ir kūrybiškumas nesuderinami, arba – ar tikrovėje viskas vyksta priešingai ir rasti minimalius kasdieninius patogumus yra būtina ilgalaikio kūrybinio darbo prielaida?

Nesiekiu tolesniuose puslapiuose atsakyti į šiuos klausimus, ko gero, į kai kuriuos iš jų net neįmanoma atsakyti arba su jais kiekvienas gali susidoroti tik savarankiškai, darydamas asmeninius kompromisus; tačiau stengiausi pateikti pavyzdžių, kaip daugelis talentingų ir sėkmingai dirbančių žmonių spręsdavo panašias problemas. Norėjau parodyti, kaip didingos kūrybinės vizijos virsta kasdieniniais darbeliais; kaip asmens darbo įpročiai daro įtaką pačiam darbui ir atvirkščiai.

galbūt klausiate: kodėl rutina? Kita šio žodžio reikšmė – įprastumas, netgi neatidumas; laikytis kasdieninės rutinos reiškia veikti automatiškai. Vis dėlto asmens rutina – taip pat pasirinkimas, arba visa pasirinkimų seka. Gerose rankose rutina gali tapti preciziškai sureguliuotu mechanizmu, padedančiu tinkamai išnaudoti ribotus išteklius: laiką (kurio būna mažiausiai), valią, savidiscipliną ir optimizmą. Griežta rutina padeda neišsekti psichinės energijos šaltiniui ir išvengti nuotaikų kaitos gniaužtų. Tai buvo viena mėgstamiausių Williamo Jameso temų, maniusio, kad kiekvienas dalį savo gyvenimo nori veikti automatiškai; anot jo, išsiugdydami gerus įpročius, galime „išlaisvinti savo protus tikrai įdomioms veiklos sritims“. Ironiška, kad pats Jamesas viską chroniškai atidėliodavo ir nesugebėdavo laikytis reguliaraus grafiko

Šią knygą parašiau įkvėptas būtent atidėliojimo protrūkio. Vieną 2007-ųjų liepos sekmadienio popietę sėdėjau tuščiame ir dulkėtame nedidelio architektūros žurnalo biure, kuriame tuo metu dirbau, ir bandžiau parašyti straipsnį, kurį reikėjo atiduoti kitą dieną. Deja, užuot ėmęsis darbo ir jį baigęs, internete skaitinėjau New York Times, prisiverdamas patvarkyti darbo vietą, pasidarydamas espreso puodelį virtuvėlėje ir, apskritai, veltui gaišdamas laiką. Tai man buvo įprasta. Esu tipiškas vyturys – galiu lengvai sutelkti dėmesį ankstyvą rytą, o popiet būnu niekam tikęs. Norėdamas pasilengvinti gyvenimą, kurį dažnai apsunkindavo šis neparankus įprotis (kas gi nori kasdien keltis pusę šešių?), pradėjau internete ieškoti informacijos apie kitų rašytojų darbotvarkes. Informaciją radau lengvai, be to ji buvo nepaprastai įdomi. Pagalvojau, kad kas nors galėtų surinkti visas šias istorijas, taigi tą pačią popietę pradėjau rašyti tinklaraštį Daily Routines (Dienos ritualai) (savo straipsnį žurnalui kitą rytą apimtas panikos parašiau paskutinę minutę). O rezultatas – ši knyga.

Tinklaraštis buvo papildomas retkarčiais – tiesiog publikavau žmonių kasdieninio režimo aprašymus, rastus biografijose, žurnalų apybraižose, laikraščių straipsniuose ir pan. Knygai surinkau gerokai didesnį ir išsamesnį rinkinį, stengdamasis išlaikyti glaustumą ir balsų įvairovę, nes tai darė ją savitą ir patrauklią. Kur buvo įmanoma, leidau autoriams kalbėti patiems, cituodamas jų laiškus, dienoraščius ar interviu. Kai kuriais atvejais rutinos santrauką sudarydavau iš antrinių šaltinių. O kai pasitaikydavo kokio nors rašytojo tobulai surašyta rutina, palikdavau originalą, nebandydamas perfrazuoti tų pačių žodžių savaip.

Rinkdamas šiuos įrašus turėjau galvoje 1941-aisiais publikuotą V. S. Pritchetto esė. Rašydamas apie Edmundą Gibboną, Pritchettas akcentavo nepaprastą žymaus anglų istoriko darbštumą – net eidamas karo tarnybą, Gibbonas rasdavo laiko tęsti savo mokslinį darbą, į kovą žygiuodamas kartu su Horacijumi ir skaitydamas pagonių bei krikščionių teologiją savo palapinėje. „Anksčiau ar vėliau, – rašo Pritchettas, – pasirodo, kad visi didieji menininkai panašūs. Jie niekada nenustoja dirbti. Nepraranda nė minutės. Tai labai slegia.“

Koks aukštumų siekiantis rašytojas ar menininkas kartkartėmis šito nejaučia? Pažvelgęs į didžiųjų praeities menininkų pasiekimus, jautiesi tai įkvėptas, tai visiškai sužlugdytas. Tačiau Pritchettas, žinoma, ir klysta. Be linksmai nusiteikusio ir darbingo Gibbono, dirbusio be paliovos ir, atrodytų, visai neabejojusio savimi ar apskritai niekada nejautusio nepasitikėjimo, kas mus, mirtinguosius, nuolatos persekioja, yra ir tokių kaip Williamas Jamesas arba Franzas Kafka – didieji protai, švaistę laiką, bergždžiai laukę įkvėpimo, kankinami kūrybinės krizės ir sausros, abejonių ir netikrumo. Realybėje dauguma šios knygos kūrėjų yra maždaug per vidurį – jie atsidavę kasdieniniam darbui, bet niekada visiškai nepasitiki savo progresu; visada baiminasi, kad nepadirbėję vieną dieną sugriaus visą atliktą darbą. Visi jie skyrė laiko tam, kad baigtų savo darbus. Tačiau yra begalė variacijų, kaip susireguliuoti gyvenimą, kad pavyktų to pasiekti.

Ši knyga yra apie šias variacijas. Viliuosi, kad skaitytojus ji įkvėps, o ne prislėgs. Rašydamas dažnai prisimindavau frazę iš Kafkos laiško, kurį jis 1912 m. rašė savo mylimajai Felice Bauer. Nusivylęs skurdžiu gyvenimu ir sielą žudančiu dieniniu darbu, jis skundėsi: „gyvenimas trumpas, mano jėgos nėra beribės, kontora kelia šiurpą, butas triukšmingas, ir jeigu malonus, nesudėtingas gyvenimas neįmanomas, būtina stengtis ištrūkti subtiliai manevruojant.“ Vargšas Kafka! Bet kas gi iš mūsų gali tikėtis nugyventi malonų, paprastą gyvenimą? Daugeliui didžiąją laiko dalį tenka atkakliai dirbti, o ir Kafkos subtilieji manevrai – ne tokia jau ir tobula išeitis. Taip ir manevruojama…